2022 m. rugpjūčio 24 d.
(Ne)Tyčinis bankrotas pagal teismų praktiką
2020 metų sausio 01 d. įsigaliojo naujasis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau ir JANĮ), kurio 70 straipsnyje yra numatytos sąlygos, kada bendrovės bankrotas pripažistamas tyčiniu. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir/ar neveikimu ir/ar juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Naujai įsigaliojusiame JANĮ įstatyme yra įtvirtintos sąlygos, kada teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu gali atsižvelgti į šias 70 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąlygas:
Įsigaliojus naujai JANĮ įstatymo redakcijai, atsirado naujovė, tai yra 70 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta atsakomybė už bendrovės tyčinio bankroto sukėlimą. Teismui, pripažinus bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustatomas ir asmuo (asmenys), kurio veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bendrovės bankrotą. Minėtos nutarties kopiją teismas, ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos, pateikia prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (JANĮ 71 straipsnio 4 dalis), tai reiškia, kad asmenims, tyčia privedusiems juridinį asmenį prie bankroto, gresia baudžiamoji atsakomybė.
Išanalizavus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką bei LR civilinio proceso kodekso 361 straipsnio 4 dalies 2 punktą, kurio pagrindu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo teisės taikymo taisyklę, matyti, kad: „jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia“(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus nutartys Nr. e3K-7-115-915/2017, 3K3-79-219/2020). Pažymėtina, kad analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nemoki, turi būti patikrinama ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus nutartis Nr. e3K-7-115-915/2017).
Taigi, galima teigti, kad bendrovės gali bankrutuoti ne tik dėl nepasisekusio verslo modelio, struktūros, nepalankios ekonominės situacijos ar jų aplinkybių, bet ir dėl sąmoningai valdomos įmonės vedimo bankroto link, kada yra sudaromi bendrovei nenaudingi sandoriai, taip pat siekiama išvengti turimų įsipareigojimų prieš bendrovės kreditorius. Rekomenduojama bendrovių kreditoriams atidžiau domėtis apie verslo partnerius su kuriais ruošiamasi sudaryti ilgalaikes ar didelės vertės sutartis, tai yra pasidomėti tokio kontrahento valdymo organų (direktoriaus ar valdybos) kompetencijos ribomis, jau esamais skoliniais įsipareigojimais (jų dydžiu ir trukme). Atkreipiame dėmesį, jog įsigaliojus naujajam JANĮ už įmonės tyčinį bankrotą teismo pripažintiems asmenims, numatoma baudžiamoji atsakomybė.